Pyktis – vienas būdingų žmogaus jausmų, tačiau toli gražu ne visuomet esame pajėgūs pyktį priimti kaip būtiną jausmą, galintį ne tik bloginti žmonių santykius, bet ir padėti gyventi šiame pasaulyje. Jeigu kas nors įkyriai triukšmauja, užlipa ant kojos ar išnaudoja darbe, pyktis gali būti priemonė, padedanti atsikratyti nepalankios situacijos.
Kodėl pyktis dažniausiai vertinamas ir suvokiamas negatyviai? Pirma, mūsų kultūra ir auklėjimas aiškiai suformuluoja pykčio kriterijus. Dažniausiai tai, ką girdime iš tėvų, skatina atsikratyti šio jausmo. Vaikams uoliai kalamos elgesio taisyklės: „pykti negalima“, „geros mergaitės niekada nepyksta“, „fui, kaip negražu šitaip pykti...“ O kaip pykti, kad būtų gražu? O ką daryti su tuo jausmu? Suaugusieji patys paprastai to nežino ir vaikai greitai išmoksta pyktį neigti, ypač kai tėvai jo netoleruoja.
Antra priežastis, dėl kurios pyktį sunku pateisinti, susijusi su jo raiška. Pyktis dažniausiai asocijuojasi su agresija, tačiau agresija tėra ryškiausia pykčio išraiškos priemonė, neretai susijusi su impulsų kontrolės stoka. Piktas žmogus nebūtinai yra agresyvus ir agresija nebūtinai reiškia destrukciją. Brandus žmogus pyktį toleruoja ir gali jį išsakyti. Gal kam keistai nuskambės, tačiau agresija kartais būna ir brandos požymis – ji gali skatinti žmogų judėti į priekį, ko nors gyvenime siekti, daryti karjerą, kovoti ir nugalėti.
Be abejo, nebrandumo požymis – kilusį jausmą išreikšti veiksmu (supykau – ir trinkt durimis, tėkšt lėkštę į grindis ar kaimynui kumščiu į dantis), bet taip pat nebrandu pyktį slėpti ar neigti. Jei stengiamės taip daryti, neretai pyktis ima kauptis ir galiausiai tiesiog „sprogsta“, pasireiškia fiziniais simptomais (opaligė, hipertonija, miokardo infarktas ar kt.) ar nekontroliuojama agresija. Beje, fizinė liga, kuri tampa sukaupto per ilgą laiką pykčio išraiška, rodo agresijos nukreipimą į save.
Paradoksas, tačiau pernelyg slopinamas pyktis virsta agresija, kurios asmuo taip stengėsi išvengti.
Pasyvioji agresija
Žmogus bando atrasti sau tinkamą būdą išreikšti pyktį. Deja, nesugebėjimas kalbėti apie šį jausmą ir jį parodyti dažnokai sukelia dar vieną reiškinį – pasyviąją agresiją.
Pasyvi agresija – tai pyktis, kuris išreiškiamas labai netiesiogiai, prisilaikant socialinių normų ir ribų. Dažniausiai pats agresorius neįsisąmonina savo pykčio ir paslėptos jo raiškos. Priešingai, dažniausiai jis jaučiasi esąs teisuolis ir kankinys, nekaltai apkaltintas ar nukentėjęs. Žmogus nesuvokia, kad pyksta, todėl pasyvioji agresija laikoma dar vienu gynybos mechanizmu: asmuo stengiasi atsikratyti nemalonaus jausmo ar išgyvenimo. Neapibrėžta pozicija („nežinau“, „galbūt“, „sunku pasakyti“, „taip, bet…“…), skundų lavinos, ironija ir sarkazmas, abejotini komplimentai, nutylėjimai ir užuominos, iškalbingi atodūsiai, priekaištinga tyla ir kita iškalbinga neverbalika – tai pasyviai agresyvių žmonių strategijos, paliekančios pašnekovą be tikrojo atsakymo ir su visiška atsakomybe už susidariusią padėtį.
Pasyviai agresyvus žmogus neina į atvirą konfrontaciją, nekelia balso, tačiau jis nuolat atsiduria konfliktinių situacijų sūkuryje. Tas mandagus, niekuo nekaltas žmogus dažnai sukelia pyktį aplinkiniams, o jiems nesusitvardžius ar bandant tiesiogiai aiškintis situaciją, jis atsitraukia ir beveik nuoširdžiai nustemba: „O ką aš padariau?“. Jie nekalti dėl savo bėdų, kalti kiti. Pasyvūs agresoriai įsitikinę, kad juos supa daug piktavalių, blogų žmonių. Tiesa, jie patys nebrėžia kitiems ribų, yra linkę toleruoti netinkamą aplinkinių elgesį, kuriuo vėliau skundžiasi kitiems.
Pasyvi agresija gali būti išreiškiama ir vėlavimu, užmaršumu, atidėliojimu, klaidomis, išsisukinėjimu, pažadų nesilaikymu. Atrodo, žmogus priima reikalavimą ar prašymą ir netgi žada jį įgyvendinti, tačiau vis kas nors jam sutrukdo. Tiesa ta, kad jis jau nuo pat pradžių nesiruošė nieko daryti, tačiau tiesiai šviesiai to neišsakė. Savitos pasyvios agresijos formos yra ir nuolatinis pasitikslinimas, detalizavimas, nesupratimas, ignoravimas, atsiribojimas, žinučių ar laiškų neatsakymas.Ką jūs norėjote tuo pasakyti?.. Nesupratau, ką tai reiškia… Ką jūs turėjote omeny? Kaip tai suprasti?.. – tipiški pasyviai agresyvūs klausimai, kurie net paprasčiausius veiksmus gali paversti sudėtingu procesu.
Į pasyvią agresiją linkę asmenys geba išvengti tiesioginio problemos aptarimo, keičia temą. Jie baudžia aplinkinius tyla ir atsiribojimu, nesako, dėl ko įsižeidė, bet savo elgesiu (ašaromis ar kt.) rodo, kad skausmas yra labai stiprus ir išpirkti kaltę nebus lengva. Jie nesako, kokios kompensacijos už tikrą ar tarimą skriaudą norėtų. „Kaltininkas“ turi susivokti ir padaryti KAŽKĄ, kad jie taip blogai nebesijaustų.
Atvirų ginčų metu pasyviai agresyvūs žmonės pereina į asmeniškumus, primena seniai praėjusius įvykius, apkaltina kitus ir išryškina savo teisumą. Toks bendravimo stilius užkerta kelią giliems ir artimiems santykiams. Pasyviai agresyvus žmogus anksčiau ar vėliau lieka vienišas su visa savo neišreikšta agresija. Jis retai sulaukia nuoširdaus dėmesio, rūpesčio ir meilės, kurios taip siekia.
Žmogus iš tiesų gali pamiršti tai, kas vienaip ar kitaip jam asocijuojasi su skausmingais, nemaloniais išgyvenimais, kai jis nemoka tiesiogiai išsakyti savo pykčio ar kilusio nepasitenkinimo, kai tiesiog netoleruoja (nepakelia) šito jausmo. Galima „pamiršti“ beveik viską – paskambinti, atiduoti skolą, nueiti pas gydytoją, grąžinti daiktą, ištesėti pažadą ir t.t.
Pasyvioji agresija visada susijusi su priešiškumu ir pykčiu kitam. Tokia pasąmoninga agresija dažnai pasireiškia artimai bendraujant, kai vienas partneris siekia pakenkti kitam, tačiau sąmoningai sau to nepripažįsta ir aiškina savo agresyvų elgesį gerais norais artimo žmogaus atžvilgiu.
Kaip tampama pasyviai agresyviu?
Pasyviai agresyvių reakcijų išmokstama vaikystėje. Kai kurie tėvai gana ramiai žiūri į agresyvų vaiko elgesį, suvokdami, kad jis dar nepakankamai gerai valdo savo impulsus ir ne visada pajėgus įvertinti savo veiksmų žalą ir pavojingumą. Kai kurie skuba slopinti bet kokias pykčio apraiškas. Taip vaikas mokomas slopinti savo agresyvumą ir negali pasinaudoti agresijos teikiama energija.
Jei vaikas baudžiamas už aktyvias, tiesiogines pykčio išraiškas, pyktį jis ima rodyti kitais, netiesioginiais būdais – neatlikdamas laiku, atidėliodamas, pamiršdamas, pamesdamas ar sumaišydamas. Pasyviai agresyvaus elgesio modelį gali suformuoti ir įvairios traumuojančios patirtys, stiprus bejėgiškumo išgyvenimas ir galimybės aktyviai keisti situaciją stoka. Ką gali padaryti vaikas, tėvams destruktyviai barantis ar vartojant svaigalus? Vaikas dažniausiai išsigąsta ir nemato galimybių aktyviai priešintis.
Pasyviai agresyviai elgtis skatina ir pernelyg rūpestingi, kontroliuojantys tėvai, kurie vaiko pyktį ar nepasitenkinimą slopina kaltę keliančiu priekaištu: „O ko tu dabar pyksti? Viską dėl tavęs padariau, tu nedėkingas, kaip tu drįsti taip kalbėt ir t.t.“ Tokį pat poveikį daro ir pasyviai agresyvūs tėvai, baudžiantys vaiką „nekalbadieniais“ ar taikydami kitas pasyvios agresijos formas.
Pasyvią agresiją skatina ne tik draudimas reikšti pyktį, bet ir gėdinimas, kaltinimai. Visais šiais būdais vaikas gauna žinutę, kad pasaulis – pavojinga vieta ir jokiu būdu negalima tiesiogiai pasakyti, kas tau patinka, kas ne, ko bijai ar ko trokšti. Svarbiausia – neišsiduoti. Viskas, ką gali – tai kurti sudėtingas manipuliacines schemas, kurios galbūt padės pasiekti savo tikslą. Be to, jų prisilaikydamas būsi saugus, nes pats tiesiogiai nieko apie save neatskleisi. Ir tikrai, atvirai ir tiesiai paprašydamas, gali sulaukti atviro neigiamo atsakymo, atmetimo. Tuo tarpu užuominos ir kiti netiesioginiai išraiškos būdai atrodo saugesni, padeda permesti atsakomybę kitiems.
Pasyviai agresyviai besielgiantis vaikas kelia pyktį ir bejėgiškumą tėvams bei mokytojams. Tai tampa jų kerštu už aktyvumo slopinimą. Kerštu, kuris užsitęsia ir tampa gyvenimą žlugdančių įpročiu, trukdo užmegzti artimus santykius, įsitvirtinti darbo kolektyve.
Pasyvi agresija būdinga ir vyrams, ir moterims. Tiesa, mergaitėms dažniau primetamas pasyvaus elgesio modelis.(Mergaitės nesimuša, nesispardo, nerėkia ir t.t.) Keistą, išimtinai pasyvią moteriškumo sampratą siūlo ir kai kurie šeimos santykių, asmenybės tobulinimo ar dvasinio augimo seminarai. Gali susidaryti įspūdis, kad pasyvi agresija – tai vienas iš pagrindinių moteriškumo požymių. Žinoma, „pasyvios agresijos“ sąvokos čia niekas nevartoja, tačiau propaguojama idėja, kad moteriai nedera kovoti, rūpintis savimi, tiesiogiai ir aktyviai siekti savo tikslų. Moteris turėtų būti švelni, nuolanki, bejėgė būtybė. Ji turėtų kažkaip nepastebimai įteigti vyrui savo poreikius ar sudaryti sąlygas, kad vyras „pats susiprastų“, ką jis turi padaryti. Moteris gali nebent demonstruoti savo nelaimingumą ir būtinybę būti išgelbėtai, o tikras vyras jau tą matydamas būtinai puls į pagalbą.
Kaip elgtis?
Atpažinti pasyvią agresiją savyje ir kituose galima iš šių elgesio bruožų:
- Polinkis užmiršti pažadus;
- Atviro konflikto vengimas;
- Išnaudoja visas galimybes pažeminti kitus sarkastišku humoru;
- Atsisakymas aiškintis susidariusią situaciją;
- Polinkis ignoruoti kitą, nesikalbėti, atsiriboti, nuolatiniai pasitikslinimai;
- Nemoka pripažinti savo kaltės, nuolat kaltina kitus.
Dar vienas patikimas ženklas, kad susidūrėte su pasyvia agresija – tai jūsų jausmai. Dažniausiai tai būna pyktis, bejėgiškumas, kaltė. Bendraujant su pasyviai agresyviu žmogumi sunku rasti tinkamą reakciją. Jei parodysite savo priešiškumą, turbūt sulauksite kaltinimo nesugyvenamu charakteriu arba humoro jausmo stoka („O kodėl tu taip supykai?.. Tu ką, juokų nesupranti?..“) Bus veiksmingiausia, jei į pasyvią agresiją atsakysite aktyviu veiksmu ir pabandysite pradėti pokalbį. Įvardinkite savo jausmus, taip pat išsakykite prielaidas apie savo partnerio savijautą.„Suprantu, kad tu nesikalbi, nes pyksti ant manęs, bet tada aš jaučiuosi visiškai bejėgis ir neįsivaizduoju, kaip pakeisti šitą situaciją.“Pasyvi agresija dažniausiai reiškiama nesąmoningai, ir pačiam žmogui atrodo, kad tai kiti yra neteisūs, neteisingai su juo elgiasi.
Pačiam atpažinti savo pasyviai agresyvų elgesį yra labai sunku. Tačiau jei šalia jūsų vis atsiranda žmonių, kuriais jūs nuoširdžiai piktinatės, jei pastebite, kad nuolat nusileidžiate kitiems, retai kada išreiškiate savo poziciją, nuolat atidėliojate ar užmirštate – pabandykite savo pyktį ir nepasitenkinimą išreikšti tiesiogiai. Gebėjimas laiku atpažinti ir tinkamai išreikšti pyktį suteikia vidinę laisvę, atveria galimybių dar tiksliau susikalbėti ir augti. Agresyvūs impulsai gali būti išreikšti.
Kartais būname pasyviai agresyvūs patys to net nesuprasdami. Jei nesame įsisąmoninę savo pykčio ar nepasitenkinimo ir patys tikime, kad „viskas yra gerai“, nenuostabu, kad nepastebime savo pasyvios agresijos nukreiptos į kitus. Kartais galime savęs paklausti „kodėl aš taip elgiuosi? Kodėl aš taip pasakiau? Gal kartais aš pykstu arba gal mane šis žmogus buvo įskaudinęs? O gal aš pavyduliauju? O gal aš bijau, kad išreiškus savo mintis, mane atstums?“. Nuoširdūs atsakymai į šiuos klausimus padėtų suprasti mūsų tam tikro elgesio priežastis. Pasyviai agresyviai besielgiantys asmenys gali išmokti savo jausmus, pavyzdžiui, pyktį išreikšti sveikesniais, nemaskuojamais būdais.
Suprantama, ne visada yra lengva reikšti savo mintis ar juolab jausmus, atsiverti ir būti nuoširdžiais, kai pykstame ar esame įskaudinti. Natūralu, kad keisti savo elgesį ar reakcijas yra be galo sudėtinga, ypač jei jos susikūrė dar vaikystėje. Tad jei pasyviai agresyvus elgesys jums nuolat kiša koją karjeroje, santykiuose ar šeimyniniame gyvenime, naudinga kreiptis į psichoterapeutą. Kitais atvejais galima tiesiog save stebėti ir klausti, kokia tokio elgesio priežastis ir ką aš tuo bandau pasiekti.